Dar prieš porą metų būčiau pasidžiaugus, kad per metus perskaičiau šimtelį knygų ir gal net dar daugiau. O pastarieji pora metų kalbant apie skaitymą yra nuobodžiai nykūs: knygas kaupiu ateičiai, kai atsiras laiko skaitymu. Kaip bebūtų, laisvės akimirkomis skaitau telefone, kai įmanoma – peršoku prie popieriaus. Ir viena knyga, pavadinta “Brain rules for baby” (lietuviškai “Kaip vystosi kūdikio smegenys”) privertė mane stabtelėti.
Iš esmės knyga įdomi tuo, kad ganėtinai populiariai pasakoja, kas vyksta su kūdikio smegenimis kai šis auga nuo embriono iki penkerių. Bet imamos ir platesnės temos. Pavyzdžiui, kas nutinka, kai tėvai pykstasi vaikų akivaizdoje. Be perstojo kalbama, kad toks elgesys yra tiesioginis vaikų žalojimas, mat, viena vertus, vaikai puola kaltinti save, kita vertus, stresas, o ypač ilgalaikis, kenkia. Ypač vaikams.
O tai kodėl pykstamės?
Bet kalbama ne tik apie tai, kas nutinka, kai tėvai pykstasi vaikų akivaizdoje. Beje, patarimas: jei jau susipykote matant vaikams, eikite taikytis irgi jiems matant, kad vaikai suvoktų visą procesą iki atleidimo ir susitaikymo iki galo bei mokėtų vėliau patys taip elgtis. Kalbama ir apie tai, kodėl gimus vaikams pradedame pyktis.
Autorius John Medina išskiria keturias pagrindines priežastis:
- Miego trūkumą
- Socialinę izoliaciją
- Netolygų darbo krūvį
- Depresiją
Apie viską galima pakalbėti plačiau, bet miego trūkumas buvo tai, kas kliktelėjo ir mano galvoje.
Beje, jei kam įdomus John Medina kaip autorius, čia nuoroda į kone valandą trunkantį jo pokalbį Google Talks.
Ką mums padaro miego trūkumas?
Kad nebemiegoti nemadinga labai daug kalbėjome praėjusiais metais ar net dar metais anksčiau, kai lietuvių kalba pasirodė knyga “Kodėl mes miegame”. Tapo aišku, kad miegas yra absoliučiai esmių esmė norint gyventi ilgai ir sveikai.
Bet kai gimsta vaikas, nepamiegosi. Naujagimiai neturi jokio cirkadinio ritmo (nežino, kada naktis, kada diena), miega negiliai, jautriai, dažnai nubunda valgyt, tenka keisti sauskelnes 10 kartų per parą ir panašiai. Nepamiegosi.
Ir toks režimas gali tęstis mėnesių mėnesiais, net dvimečius ar trimečius auginantys tėvai skundžiasi, kad jie neišmiega nakties ir vis keliasi. Ir problema ta, sako John Medina, kad daugumai suaugusiųjų reikia 30-60 min., kad vėl užmigtų po to, kai patenkino vaiko poreikius. Tad geriausiu atveju vaikų susilaukę žmonės gauna perpus mažiau miego nei jiems reikia iš tiesų.
Tai kas gi nutinka?
Tyrimai rodo, kad miego stokojantys žmonės 91% mažiau geba sutramdyti stiprias emocijas nei tie, kurie išsimiegojo.
Sumažėja ir kognityviniai gebėjimai. Neišsimiegoję žmonės 10% menkiau geba spręsti problemas. Įtakos yra net fiziniams gebėjimams.
Ir, sako John Medina, kad visą tai pajustume, užtenka savaitę nepamiegoti normaliai. Pirmiausia pajusime emocijų šuolius, tuomet nukentės kognityviniai gebėjimai, o vėliau ir fiziniai.
Kaip tą pajutau aš?
Iki šios knygos perskaitymo nesuvokiau, bet man tas nuolatinis neišsimiegojimais pasireiškė, žinoma, pirmiausia kone išnykusia tolerancijos riba viskam. Erzina viskas, net iš tokios serijos, kad vyras neskaito minčių. Esu gerokai piktesnė vairuodama ir neretai naujus dalykus pasitinku negatyviai nusiteikusi.
Kalbant apie kognityvinius gebėjimus, beviltiškai suprastėjo atmintis. Kartais tikrai užtenka nueiti iki kito kambario ir pamirštu, ką turiu padaryti.
Galiausiai fiziniai negalavimai pasijuto taip, kad pradėjo skaudėti kiekvieną sąnariuką, kiekvieną odos lopinėlį ir viskas, kas nutikdavo, tarkim, užsigaudavau, buvo beprotiškai skausminga.
Bet jeigu su paskutiniais dviem dar galima susitvarkyti, tai pirmasis – nesugebėjimas sutramdyti stiprių emocijų, – yra kertinis reikalas. Tad kartais, kai kas nors paklaus, kas atsitiko, kodėl taip jautriai reaguoji, kodėl pyksti, pagalvokite įdėmiai, ar kokybiškai ir užtektinai išsimiegojote. Kartais tik to užtenka, kad dienos būtų šviesesnės.