Euriboras aukštyn, paskolos brangyn ir mes su vyru nusprendėm, kad gana čia gyventi abiem turint po analogišką nekilnojamojo turto vienetą su paskolomis – geriau kažką parduoti ir startuoti su naujais bendrai pirktais namais.
Tokį sprendimą priėmėm dar 2022 pavasarį, prieš maždaug metus, bet rimtai veiksmų ėmėmės tik rudenį. Tada atsilaisvino mano “mergautiniai” namai, tad į skelbimų portalus iškeliavo vyro butas. Žinojom, kad rinka juda, kainos aukštos, žmonės vis dar perka, nors ir nebe taip aktyviai, kaip pavasarį. Užsibrėžėm norimą gauti sumą, susitvarkėm ir nusifotografavom namus, sumokėjom 50€ skelbimų portalui ir pradėjom laukti.
Oi, brolyti, patirtys buvo labai įdomios!
Perka net nematę gyvai
Pirmasis potencialus pirkėjas paskambino vyrui ir pasakė, kad perka butą. Taip tiesiog – kur pervesti pinigus.
Galiausiai besikalbant susitarėme, kad ateis jo dama ir buta apžiūrės. Atėjo moterytė, nuolat kartojanti, kad “ai, aš tik vyrui nufotografuosiu, man tai čia kas, tik vyrui aš”. Susifotografavo visą butą ir dingo su visais galais – ir ji, ir vyras.
Man buvo juokinga, nes atėjusi moterytė buvo vienos ministerijos viceministrė. Bet nei pareigos, nei kiti reikalai, pasirodo, etiketo ir mandagumo neprideda.
Perka ir prašo palaukti
Po to atsirado dar vienas vyras, kuris tiek įkyrėjo telefonu mano sutuoktiniui, kad šiam dingo ūpas tokiam pirkėjui apskritai parduoti butą. Bet susitarėme dėl susitikimo ir, oi, jausmas buvo pošlykštis.
Vyras atėjo su dama, dama net nepaklausus čiupo į rankas katiną ir ėmė nešiotis, po to – kibinti mano ant rankų laikomą sūnų ir čiupinėti rankas jam. Mes net šeimos nariams liepdavome plautis rankas su muilu, o čia svetimi ir nulis pagarbos kito asmeninei erdvei.
O kol dama čiupinėjo vaiką ir katiną, vyras ėjo per visur nuo A iki Z ir varstė spinteles, maigė mygtukus, tikrino dalykus (“man tai nepatinka, kad čia virš lovos kabo spintelės”), tada puolė derėtis ir nieko nenusiderėjo, o tuomet papasakojo, kad pats parduoda, bet pirkėjui dar notaro reikalai, tai pamėgino susitarti, kad mes palauksim, kol jis gaus pinigus.
Siūlė ir rankpinigius, bet kažkaip vieną dieną skambučiai baigėsi, o jis pats nustojo atrašinėti į laiškus bei dingo.
Sunkioji artilerija – agentūra
Buvo ir daugiau potencialių pirkėjų, bet lygiagrečiai mus ėmė kalbint kaimynas, dirbantis vienoje didelėje NT agentūroje, kad jis gali mums padėti parduoti. Jei ne padėti, tai bent patarti.
Su vyru susižvalgėm ir nusprendėm, lai parduoda agentūra. Susitikimo metu įvardinome, ką norime gauti, aptarėme visas detales ir procesas prasidėjo.
Kaip atrodo, kai parduoda agentūra
Pirmiausia skelbimas buvo išimtas, kad rinka nuo mūsų buto “pailsėtų”.
Tuo pačiu sutarėme, kad pas mus užsuks dekoratorė bei fotografas, kurie profesionaliai žvilgtelės į erdves ir jas stilizuos, kad nuotraukos atrodytų puikiai.
Dekoratorės ir jos vyro bei fotografo komanda – nereali. Ne tik prisitaikė prie mano ir sūnaus poreikių, bet kambarys po kambario dekoravo, fotografavo, nešiojo baldus, grąžino baldus, o tuo pat metu diskutavome apie katinus, knygas, žaidimus, keliones, mašinas. Plius, pasisėmiau ir idėjų, kaip namus paversti labiau instagraminiais. Labai patiko!
O tuomet prasidėjo aktyvus pardavimas. Pasidalinsiu keliais patarimais, kuriuos išgirdau iš NT agento.
- Jei butas turi parkingą, rašyti skelbimo viršuje kainą be parkingo, o tekste nurodyti kainą atskirai. Taip skelbimas dėl mažesnės kainos atrodys patraukliau, o parkingas visuomet gali būti parduotas atskirai.
- Tikėti tuo, ką sakai. Parduodi butą Saulėteky, bet sakai, kad Antakalnis ir tuo tiki, parduodi namus Šeškinėje, bet kalbi apie Žvėryną – taip!
- Netikėti pirkėjų noru pirkti čia ir dabar, emocijomis, o apsisaugoti sutartimis. Norisi buto? Prašom, sutartis, rezervacija už 10 tūkst. eurų avansą ir 45 dienos kitiems dalykams sutvarkyti. Toks dalykas ir atsijoja turistus, ir neleidžia pažadėjus pirkti pranykti. Sumokėjus pinigus net ir emocijoms atslūgus ir panorus pagalvoti ilgiau – gaila tokios sumos.
- Kaskart ateinant potencialiems pirkėjams reikia būstą nuasmeninti. Kitaip tariant, susirinkti šeimos nuotraukas, labai asmeninius daiktus, kad atėjęs žmogus įsijaustų į būsimų savo namų dvasią, o ne jaustųsi klaidžiojantis po svetimas erdves.
Kiek laiko truko?
Su agentu sutartį pasirašėme trims mėnesiams. Susitarėme, kad visos būsto apžiūros bus vykdomos vieną dieną, nebent koks nors skubus ir netikėtas atvejis.
Dažniausiai būstas būdavo apžiūrimas šeštadienį popiet, tai mes susitvarkydavome viską nuo A iki Z dar dieną, šeštadienio rytą padarydavome paskutinius valymo darbus ir, susirinkę katiną ir kūdikį, keliaudavome kur nors į svečius.
Apžiūrų buvo ne viena, buvo net pora atvejų su preliminarių sutarčių parengimu, tačiau rimtas pirkėjas atsirado tik šiemet, sausio pirmosiomis dienomis. Ir procesas pajudėjo. Vasario pradžioje pasirašėme visus dokumentus (buvo labai keista, kad nors turtas įgytas iki vestuvių, aš turėjau leisti vyrui parduoti jo butą) ir vasario viduryje išsikraustėme. Tiesa, kol kas į laikinus namus, mat mano “mergautiniame” bute kosmetinis remontas netikėtai virto kapitaliniu, bet jau ir čia matyti pabaiga.
Kokie pliusai ir minusai?
Vertindama subjektyviai iš savo perspektyvos ir dabartinės pozicijos (kūdikis ir katinas namie), agentūros nusisamdymą matau kaip procesą, turintį daugiau pliusų nei minusų.
Pirmas pliusas tas, kad tau nereikia eiti, bendrauti, pardavinėti, įtikinėti, ginčytis ar derėtis dėl savo namų. Nuasmeninti tokius procesus sudėtinga, be to, reikia pridėti ir tai, kad aš visiškai nemėgstu asmeninėje erdvėje svetimų žmonių. Ir nemėgstu su jais bendrauti. Nesijaučiu jaukiai.
Pliusas ir tas, kad ramiai gali planuoti gyvenimą. Apžiūros vykdavo sutartu metu sutartu laiku, tai tiesiog susiplanuodavome, ką tą laiko tarpą paveiksime. Jokių nemalonių staigmenų ar netikėtumų.
Greitas procesas: vyrui reikėjo pasiknisti po dokumentus, bet agentas aiškiai nurodė, ko reikia, kada reikia, suplanavo vizitus pas notarą ir suderino kitus administracinius dalykus. Irgi jokio galvos skausmo.
Minusas – nepigu. Mūsų atveju avento užmokestis buvo 3% nuo parduodo NT kainos, o dalis tų procentų dar ir su PVM.
Bet nepaisant to, vis tiek manau, jog jeigu pardavinėčiau kada nors dar kokį nors NT, patikėčiau procesą agentūrai ir vėl.