Jaučiuosi išsitaškius. Kaip tas stiklainis šio įrašo nuotraukoje. Nežinau, ar dėl to, kad mėnesį jau gyvename ne savo namuose, ne vieni, kad vis ieškome daiktų namams, kuriuose remontas lyg ir baigtas, bet iš tiesų – dar toli gražu. Išsitaškius iki tiek, kad galiu eiti pakloti lovos, bet pakeliui pačiupti suplauti kavos puodelį, sumėtyti žaislus į…
Kaip man smagu, kai kažkur išėjus šią, kovo 11-ą, dieną girdėti “gražios šventės!”, “sveikiname su švente!”, “su Kovo 11-ąja!”. Taip džiugiai, lyg žmonės vieni kitiems gražių Kalėdų linkėtų. Du mėnesiai nerimo Tik pačiai kažkaip širdy ir galvoj rūpesčio daug. Kartais galvoju, kad aš jau gimiau nerimaudama. Pastarieji du mėnesiai nerimo prasme kažkoks košmaras: atrodo pasąmonėje…
Tokia simboliška diena, sakyčiau, kovo 8-oji, mintims, kuriomis norėjau pasidalinti šiandien bloge. Pažįstamas kolega bandė diskutuoti, ar reikia tokių švenčių, kaip Tarptautinė Moters diena, vieningai sutarėm, kad geriau gėlių gauti tiesiog be progos. Visgi, norėjau priminti, kad idėja už šitos dienos toli gražu ne tiesiog gėlės. Istorija kalba apie solidarumą, vieningumą, apie lygų atlygį moterims…
Aš žinau, tikrai žinau, kad TikTok kaip platforma yra žiauri laiko žudikė. Bet vis tiek deginu savo laiką miegui joje, nes atrandu labai man įdomių ir neretai netgi negirdėtų dalykų. Štai anądien aptikau seksologę pasakojant (gal ne seksologė, o porų terapeutė su sekso specializacija), kodėl ji kas vakarą su vyru glamonėjasi ir bučiuojasi. Jos paaiškinimas…
Šiandien visą dieną galvoj šiokia tokia sumaištis: atrodo, norėtųsi kažkaip įspūdingai paminėti metų virsmą, pasirašyti pasižadėjimų, palinkėjimų, bet iš kitos pusės – tai tik dar viena diena iš daugelio, o ir šiaip, kol visi į dangų leis spalvotus fejerverkus, kels šampano taures, aš jau saugosiu mažylio miegą. Kitąmet, o gal net ir dar po metų,…
Ar žmonės išprotėjo, ar kas yra? vienas po kito: buvom nereali pora, mylėjom vienas kitą, augom santykiuose, bet štai – skiriamės. Laimės jam, laimės man, abu nusipelnėm – prieš metus susituokėm, bet metus laiko skyryboms brendom. Ačiūvisogero. wtf? Čia taip visai netyčia atscrollinau prieš miegą nuomonės formuotojų (dar vienų) skyrybas. Susituokė prieš metus, dabar skiriasi,…
Žinot, Facebook leidžia peržiūrėti, ką rašei, kuo gyvenai prieš kelerius metus tą pačią dieną. Mane gąsdina radiniai tuose “prisiminimuose”: 2009 metais rašiau, “kaip pavargau”, 2011 metais skundžiausi, kad viskas, ko noriu, yra miegas, 2015 miegojau net mažiau nei dabar ir vos besilaikiau ant kojų, 2017 susirgau, nes ariau po 18 valandų per parą… O šiemet…
Per pastaruosius metus prisipirkau visokiausių interneto domenų ir sugalvojau, kad turėsiu net keletą skirtingų tinklalapių. Skirtingoms temoms. Ir pradėjau netgi rašyti dalykus. O tada supratau, kad, blemba, jau daugiau nei dešimtmetį turiu pačius geriausius namus internete, pavadintus savo vardu, ir kodėl turėčiau blaškytis? Tokią mintį galvoj įskėlė ir Salomėjos iš Veni Vidi sprendimas knygų apžvalgų…
Senokai nebuvau čia užsukusi. Ne todėl, kad nenorėjau, o todėl, kad rankos pilnos. Visom, ir tiesioginėm, ir netiesioginėm to žodžio prasmėm. Na, labiau gal tiesioginėm. Para susitraukė iki trumpų laiko tarpsnių, skirtų sau, per juos turi pasirinkti, ar nudirbti susikaupusius darbus, ar susitvarkyti namus, ar pavalgyti. Ir labai sunku, ir, tuo pačiu, labai įdomu. Kai…
Arba kodėl galite būti geriausias savo srities specialistas, bet apie jus nežinos beveik niekas? Ar esate matę atvejų, kai įmonės, verslai turi gražiausius, moderniausius interneto puslapius, interneto svetaines, atrodytų, padaryta viskas, kad klientai rastų visą reikiamą informaciją, norimus duomenis, kontaktus, susiviliotų pirkimais, bet… į kurią skiltį beužeisi, akis bado dykuma. Informacinė dykuma, turiu minty –…
Aš norėjau, kad šitas blogo įrašas būtų ne apie tai. Kad jis būtų kitoks. Kad jis būtų apie gyvenimą, viltį. Bet negaliu. Kelintą dieną iš eilės esu tokioj nevilty, jaučiu širdy tokią liepsnojančią neapykantą, pyktį, kad viskas, ką noriu daryti, tai rėkti. Klykti. Verkti. Ir klausti, kodėl? Kodėl leidome įvykti tam, ką Ukraina, atsiimdama atsikovotas…
Dar vasario viduryje su vyru galvojome, kad reikia kažkaip įdomiau paminėti pusmetį, prabėgusį po vestuvių. Sakėm, nueisime gal kažkur skaniai pavalgyti, skirsime vienas kitam dėmesio, nes pastaruoju metu buvome darbuose užsisukę tiek, kad kartais pagaudavom save pasikalbant tik jau prieš pat akims užsimerkiant. Ir kaip tik sulaukiau žinutės iš „Motiko” – japoniškų užkandžių desertinės –…
Tikriausiai ne man vienai pastaruoju metu norisi ramybės maksimaliai, kiek tik tas įmanoma turint mintyje, kad dalis valstybės sienų ribojasi su agresoriais, o visiškai netoli vyksta karas, kurį jau kai kas vadina trečiuoju pasauliniu. Ir ne man vienai norisi pagūžčioti pečiais, kai matau internete atvirai liejamą agresiją. Apie pyktį kitakalbiams jau rašiau čia. Mano buvusi…
Savaitę esame kare. Tai, kas, tikėjomės, pasibaigs per pirmas kelias paras, nes sankcijos, nes mūru už Ukrainą stojo pasaulio bendruomenė, nes viską ten, nesibaigė. Tęsiasi toliau, o man baisu, kad netrukus visi apsipras su tuo jausmu, kad kažkur, už tūkstančio su trupučiu kilometrų, vyksta karas, ir tas atstumas atrodys labai tolimas, vėl grįšime prie minties,…
Man atrodo, kad šiandien apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje pasisakė jau visi. Arba beveik visi. Aš, tiesą sakant, tą ketvirtadienį, kai atsibudau ryte ir supratau, kad Rusijos prezidentas nusprendė įgyvendinti savo kliedesius ir išvalyti laisvą gražią didelę šalį nuo jos piliečių, visą dieną nesupratau, kas vyksta. Atrodė, kad krūtinę kažkas užspaudė didelio, baimė daužė per…
Anokia čia paslaptis – dirbu žiniasklaidoje. Ir žinote, kas mane stebina vis labiau bėgant metams? Ogi tai, kad žmonės viena vertus visiškai neturi kantrybės, antra vertus, nusprendė, kad žiniasklaida yra tas bizūnas, kuriuo reikia ir netgi galima nuplakti visus. Nenusišypsojo kasininkė? Pasiskųskime, kokia ji nemaloni ir kaip šiais laikais nebekreipiama dėmesio į aptarnavimo kultūrą. Nepraleido…
Šitas šventinis periodas, žinia, yra gausus dovanų ir dovanėlių prasme. Ypač, kai dirbi didžiausio Lietuvos naujienų portalo redakcijoje, tai palinkėti gražių švenčių skuba daugelis įmonių, atvežančių tai torčiuką, tai kokį sausainį, arba, pavyzdžiui, žuvies. Kaip padarė viena iš žuvimi ir jos produktais prekiaujančių įmonių. Ir ta žuvytė sukėlė tokią diskusiją apie maistą ir požiūrį į…
Atrodo, kad jau šiokia tokia tradicija, kad mano bloge tyla tęsiasi ilgą ilgą laiką, o tada – grįžtu. Nes noras rašyti niekur nedingęs, tik kartais, kadangi dirbu darbą, kuriame taip pat daug rašau, per dieną išrašau absoliučiai viską ir žodžių blogui nebelieka. Tiesa, nuo praėjusių metų rudens turiu ir popierinį dienoraštį, kuriame nugula visos mano…
Šiandien ruošiuosi eiti į lazerinę depiliaciją pas draugę, kuri mane matė tada, kai buvau numetusi 10 kg svorio po skyrybų ir svėriau beveik tiek, kiek norėčiau šiaip jau sverti. Numečiau, nes visiškai negalėjau valgyti ir savimi pasirūpinti. Ne viskas patiko, nes suglebo ir nukaro oda, kadangi svoris nukrito per mėnesį, tačiau jaučiausi sau oho kokia…
Žinant, kad karantinas ir darbas iš namų (kad ir kaip aš jį mėgčiau) paliko pėdsaką mano smegenyse ir dabar žvalgausi, kur čia gauti laimės hormonų, nes nebesusitvarkau su savimi, kalbėti apie gerus dalykus, kuriuos atnešė pandemija, labai keista. Tačiau tokių išties buvo. Nesu tikra, kiek daug pasakojau, tačiau esu kilusi iš mažutėlaitės šeimos. Savo tikrojo…